2013 vasario mėn. 22 d.

Lina MRAZAUSKAITĖ, “Lietuvos žinių” žurnalistas

Nors investicinių fondų turtas per metus šoktelėjo ketvirtadaliu, jų dalyvių skaičius vis dar mažėjo. Nuosekliai besitraukiančios gretos rodo, kad finansų rinkose liko tik patyrę investuotojai.

Lietuvoje registruotiems investiciniams fondams praėję metai buvo sėkmingi. Fondų turtas per 2012 metus padidėjo 25 proc. ir sudarė 641 mln. litų. Vienetų vertės dėl sėkmingų pirmojo, trečiojo ir ketvirtojo ketvirčių vidutiniškai ūgtelėjo 12,6 procento. Tai pranešė Lietuvos bankas.

„Po nesėkmingų investiciniams fondams 2011 metų, kai fondų vienetų vertės krito 11 proc., praėjusiais metais investiciniams fondams pavyko atsitiesti. Nors dalyvių skaičius ir toliau mažėjo, naujų lėšų vis tiek pavyko pritraukti – fondai išplatino 55 mln. daugiau investicinių vienetų, nei jų buvo išpirkta“, – teigė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Pasitraukė nepatyrę investuotojai

Klubo „Pinigų srautas“ prezidento Andriaus Šumino teigimu, svarbiausia investicinių fondų turto augimo priežastis – geros nuotaikos finansų rinkose ir teigiama pagrindinių rinkos indeksų grąža.

Nerimą esą kelia nebent tai, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje registruotų investicinių fondų dalyvių per metus sumažėjo maždaug dešimtadaliu ir buvo 18,9 tūkstančio. Tačiau A.Šuminas šios tendencijos nesureikšmino ir sakė, kad finansų rinkose pasiliko labiausiai patyrę investuotojai.

Anot pašnekovo, investuotojų skaičius nuosekliai mažėja nuo 2008 metų, kai buvo pasiektas investuotojų pikas. Tuo metu buvo juntamas ypač didelis investuotojų suaktyvėjimas, tačiau daugelis jų buvo nepatyrę ir manė, kad dėl mažos investicinių fondų rizikos galima sulaukti labai didelės grąžos.

„Tačiau finansų rinkose prasidėjusi krizė parodė, kad investiciniai fondai iš tikrųjų yra rizikingas instrumentas, reikalaujantis ilgalaikių investicijų. Nemažai iki krizės investavusių žmonių tiesiog atsiėmė pinigus, nes jų investicijų vertė grįžo į pradinį lygį. Dalis investuotojų tiesiog mėgino iki minimumo sumažinti riziką ir skaidyti portfelį – jie atsigręžė į kitus finansinius instrumentus, pavyzdžiui, taupymo lakštus, vyriausybės obligacijas“, – sakė jis.

A.Šuminas taip pat pabrėžė, kad į banką, finansų maklerių ar kitą finansų valdymo įmonę dėl konsultacijų besikreipiantys investuotojai dabar turi užpildyti tam tikrą klausimyną, ir tik paskui jiems siūlomi finansiniai produktai. Būtent tai, net esant teigiamiems investicinių fondų rodikliams, esą neleis pasiekti iki krizės buvusiam laikotarpiui būdingo investuotojų bumo.

„Dabar dalis investuotojų, užpildę klausimynus, pasitraukia – žmonės pasimokė iš klaidų ir jau supranta, kad produktai turi būti parenkami pagal rizikos profilį, amžių ir finansines galimybes“, – aiškino jis.

Populiariausi rizikingi fondai

Lietuvos banko duomenimis, rizikingiausiai investuojantys akcijų fondai buvo ne tik populiariausi tarp investuotojų, bet ir pasiekė geriausių rezultatų – jų vienetų vertės vidutiniškai pakilo 16 procentų.

Mišraus investavimo fondų vienetų vertės vidutiniškai padidėjo 13 proc., o obligacijų – 8 procentais. Per praėjusius metus sumažėjo tik vieno fondo vertė, o kitų išaugo nuo 1,4 iki 27 procentų.

Paklaustas, kodėl labai populiarūs buvo rizikingiausiai investuojantys akcijų fondai, A.Šuminas neatmetė tikimybės, kad investuotojus suviliojo didelė grąža. Tačiau jis pabrėžė, kad esama ir kitų priežasčių. „Profesionalesni investuotojai matė, kad į finansų rinkas grįžta tvarka, priimami tinkami sprendimai. Matydami, kad vertybiniai popieriai yra pigūs, žmonės į juos investavo. Be to, metų pabaigoje skolos vertybinių popierių kainos labai smarkiai augo, obligacijų pelningumas liko labai mažas, todėl norint sugeneruoti didesnę grąžą teko investuoti į rizikingesnius aktyvus“, – sakė pašnekovas.

Žyma: Andrius Šuminas

Jolita ŽVIRBLYTĖ, “Kauno diena” žurnalistė

Birža – lakmuso popierėlis

Nors Vilniaus vertybinių popierių biržos likvidumas mažas, o vasarą prekyba akcijomis gerokai sumenkusi, vis dėlto investuotojų veiksmai joje yra tarsi lakmuso popierėlis. Smulkūs investuotojai gaudo kiekvieną naujieną, kuri gali lemti jų sprendimą parduoti turimas akcijas. Baiminantis naujos galimos akcijų griūties, pastarosiomis savaitėmis akcijų parduodama daugiau nei perkama.

Pavyzdžiui, antradienį Baltijos šalių akcijos pigo šeštą dieną iš eilės. Per šį laiką jų kaina krito bene labiausiai pasaulyje. Lietuvos indeksas „OMX Vilnius“ smuko 8 proc.

Po 2008-aisiais įvykusios akcijų rinkos griūties, kuri paskui save nutempė ištisus pramonės sektorius, akcijų turintys žmonės tapo ypač jautrūs. Jų padėtis nepavydėtina, nes pasaulyje blogų naujienų net daugiau nei prieškriziniais metais. Tarp investuotojų tvyrančią įtampą jau keičia panika.

Pasak investuotojus vienijančio klubo „Pinigų srautas“ prezidento Andriaus Šumino, prasta JAV ekonominė būklė, nusivylimas laukiamu ekonomikos augimu, euro zonos viešųjų finansų problemos, nors ir ne tiesiogiai, jau jaučiamos Lietuvoje.

„Iš Baltijos šalių akcijų rinkų jau traukiasi investiciniai fondai, jie šiuo metu parduoda turimas akcijas. Nors Baltijos šalių vertybinių popierių rinka pigi ir joje galima uždirbti, investuotojai nerimauja dėl pasaulinės ekonomikos rodiklių. Todėl šiuo metu biržoje kotiruojamų bendrovių akcijos pradeda pigti. Iš JAV ir Vakarų Europos sklindantį nerimą jaučia ir bendrovių savininkai. Niekada nėra malonu, kai įmonės vertė mažėja“, – sakė A.Šuminas.

Blogų naujienų per daug

SEB banko kasdien rengiamoje investuotojams skirtoje apžvalgoje jau kuris laikas nėra gerų naujienų. Ir nors JAV nemokumo išvengė, politikams patvirtinus leidimą padidinti skolos ribą, priežasčių nerimauti vis dar apstu. Tačiau reitingų agentūra „Standard& Poor’s“ pirmą kartą istorijoje pablogino Jungtinių Valstijų skolinimosi reitingą nuo aukščiausio lygmens AAA iki AA+ su neigiama prognoze.

Tiesa, antradienį padėtis šiek tiek pasitaisė, kai JAV centrinis bankas (FED) pažadėjo išlaikyti rekordiškai žemas palūkanas iki 2013 m., nors ir atsisakė imtis papildomų pinigų įliejimo programos.

Vis dėlto A.Šuminas, paklaustas, kokia rizika, kad gali pasikartoti prieš kelerius metus buvusi akcijų griūtis, atsakė, jog ekonomikoms griūti neleis tiek JAV, tiek Europa, kurios šlubuojančioms šalims ir sritims turėtų suteikti papildomas pinigų injekcijas.

„Niekas nenori, kad šalys bankrutuotų, o paskui jas pradėtų bankrutuoti bankai, o to padarinys – didelius nuostolius patirtų tiek verslas, tiek fiziniai asmenys. Blogas scenarijus egzistuoja, bet viliamasi, kad galimiems padariniams bus užkirstas kelias“, – įsitikinęs klubo „Pinigų srautas“ prezidentas.

Eksportas gali ne tik gelbėti

Per pastaruosius metus esame tapę akcijų rinkos griūties liudininkais, po kiek laiko sprogo nekilnojamojo turto (NT) burbulas. Dabar manoma, kad dar vieną pasaulinės ekonomikos sprogimą gali sukelti jau bliūkštančios valstybių skolos. Tačiau esama ir dar vienos nuomonės.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, šiuo metu besipučiantis žaliavų kainų burbulas taip pat gali sprogti ir labai skaudžiai paveikti Rusijos rinką.

„Aplink Lietuvą grėsmių yra labai daug. Jeigu smuks Europa, iš paskos smuks ir Lietuva“, – neabejojo S.Besagirskas. Jam pritarė ir kiti dienraščio kalbinti analitikai. Pasak SEB banko analitikės Vilijos Taurautės, nors Lietuvos ekonomika sustiprėjusi, nuo šiuo metu esančių neigiamų pasaulinės ekonomikos išorės veiksmų nėra galimybės apsisaugoti. „Esame maža atvira ekonomika“, – pabrėžė ji.

„Akcijų rinkos jau išgyvena JAV ir euro zonoje tvyrančią įtampą. Kita galima sritis, kuri turėtų reaguoti, – tai užsienio prekyba. Matome, kad Europoje silpsta visi ekonominiai rodikliai. Jeigu silpsta pramonės sektorius ir vartojimas, tai, be abejonės, atsilieps ir visam Baltijos regionui“, – kalbėjo Jekaterija Rojaka, DnB NORD banko analitikė.

Tuo neabejojo ir pramonininkų atstovas, tačiau, pasak S.Besagirsko, eksportuojančios Lietuvos įmonės dar nepajuto eksporto smukimo, tačiau ateities perspektyvas vertina labai realistiškai ir yra pasiruošusius, kad eksportas gali lėtėti.

„Jeigu paėmę Lietuvos žemėlapį apibrėžtume aplink jį apskritimą, tai ir būtų tos šalys, į kurias Lietuva daugiausia eksportuoja. Eksporto rizika nėra išskaidyta, todėl grėsmė išlieka. Jos išvengti norintys Lietuvos gamintojai turėtų brautis į tolimesnes rinkas, Azijos ir arabų šalis, kurios šiuo metu stiprėja“, – teigė S.Besagirskas.

Naujai krizei nesame pasiruošę

Pasak J.Rojakos, traukiantis Lietuvos eksporto rinkoms padarinius pajaus ir gyventojai, nes verslas nekurs naujų darbo vietų, nekels atlyginimų. „Kai pasaulinė ekonomika lėtėja, iš to išlošti mažai galime. Nebent papildomą postūmį augti Lietuvos ekonomikai galėtų duotis naftos kainų sumažėjimas. Tačiau tai labai smarkiai paneigtų vieną pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų – Rusiją. O dėl to dar labiau nukentėtų eksportuotojai“, – dėstė pašnekovė.

Ji neabejojo, kad šiandienių ekonominių naujienų kontekste turėtų brangti kredito ištekliai. „Skolinimasis bent kokiu atveju turėtų pabrangti ir Lietuvoje. Tam reiktų ruoštis. Namų ūkiams galioja tie patys receptai, kaip ir valstybėms. Vartojimas dėl miglotos situacijos ateityje turėtų būti saikingas. O taupymas turėtų būti vienas iš prioritetų. Taupymas reikalingas tam, kad pasiruoštume netikėtumams, kurių gali būti daug“, – perspėjo analitikė.

Kyla klausimas, ar kilus naujai ekonominei krizei Lietuva sugebėtų ją suvaldyti? J.Rojaka linkusi abejoti, nes stojant eksportui ir brangstant paskoloms verslui bus sunku atremti išorės veiksmus. O valstybė dar neišsprendė buvusios krizės padarinių.

„Nors einama tuo keliu, ne tai ryžtingai kaip mes, analitikai, norėtume. Labiausiai trūksta valstybės ryžto mažinti biudžeto deficitą. Nereiktų pasikliauti vien ekonomikos augimu, kuriam sulėtėti jau yra grėsmė. Kita vertus, Lietuva turi išlaikyti konkurenciją, nepaisydama išorinių veiksmų. O konkurencingumas priklauso nuo verslo aplinkos ir nuo verslo skatinimo. Bet kol kas priemonės neveikia taip, kaip norėtųsi“, – dėstė analitikė J.Rojaka.

Su šiais žodžiais sutiko ir S.Besagirskas. Pasak jo, blogiausia, kad Lietuvoje verslo sąlygos ganėtinai prastos, o aukštos energijos išteklių kainos ir biurokratija atbaido į Lietuvą norinčius ateiti ir gamyklas statyti investuotojus.

„Investicijos, kuriančios darbo vietas ir mokančios didelius mokesčius, galėtų padėti išspręsti ne tik šalies biudžeto deficito problemas, bet ir užtikrintų šalies stabilumą“, – pabrėžė S.Besigirskas.

Žyma: Andrius Šuminas

Šiek tiek

Tomas Milašauskas, advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas ir partneris, sako, kad „šiek tiek perspektyviu“ dabar būtų galima vadinti vienintelį iš alternatyvių kreditavimo šaltinių – kai baigiant tam tikrus projektus dalyvautų finansiniai investuotojai. „Galima kalbėti apie partnerystę, apie fondus – institucinius ar privačius investuotojus, kurie sukauptas lėšas galėtų investuoti į vieną ar kitą finansinių sunkumų patiriantį projektą, tačiau tikėdamiesi iš to labai didelės grąžos“, – svarsto p. Milašauskas. Jis priduria, kad tikėtis vis dėlto vargu ar įmanoma artimiausiu metu, be to, šiuose procesuose veikiausiai turės dalyvauti ir finansinių sunkumų turinčius plėtotojus kreditavę bankai.
Audrius Dzikevičius, investuotojus ir nepriklausomus finansų analitikus vienijančio klubo „Pinigų srautas“ prezidentas, taip pat mano, kad vienintelė bent kiek reali alternatyva – įvairūs nekilnojamojo turto fondai:
„Galima bandyti suburti vietinių investuotojų bendruomenę, kurie tiki tam tikru projektu.“ Ponas Dzikevičius pripažįsta, kad apie įvairių nekilnojamojo turto fondų dalyvavimą plėtroje kalbama jau senokai, tačiau realių pavyzdžių rasti sunku. Pastaruoju metu pasigirsta ir vis daugiau šnekų apie specializuotus fondus, kurie ieškos į bėdą patekusių plėtotojų, tačiau ir čia nei vieno realaus pavyzdžio dar nėra.

Nepasimoka

Nekilnojamojo turto bendrovė, norėdama pritraukti lėšų tam tikram projektui plėtoti, gali išplatinti obligacijų ar išleisti akcijų emisiją, tačiau šiuo metu galvoti apie tokią alternatyvą – beveik kaip ir beviltiška. Ponas Dzikevičius sako, kad akcijų rinkoms krentant žemyn mąstyti apie akcijų emisiją – daugiau teorinė galimybė, o platinti obligacijas taip pat mažai veiksminga ir veikiausiai net neapsimokėtų, nes iš projekto plėtotojo būtų sunku uždirbti tiek, kad galėtų mokėti dabartines aukštas palūkanas. „Jau kalbant apie 15–20% metinių palūkanų, nerealu tikėtis, kad toks projektas atsipirks, tai tas pats, kas žaisti ruletę“, – sako jis. Vytautas Lapienis, UAB „Sklypas“ generalinis direktorius, pasakoja, kad pernai jie galvojo leisti akcijų emisiją ir taip pritraukti lėšų projektams finansuoti. „Turėjome tokią idėją, tačiau pamatėme, kad laikas nepalankus, mums to neapsimokėtų daryti ir tos minties atsisakėme“, – trumpai reziumuoja p. Lapienis.
Jo nuomonė sutampa su kitų specialistų: „Alternatyvūs kreditavimo būdai, kai nėra normalaus finansavimo iš bankų, nelabai realūs. Viskas priklauso nuo rinkos – koks skirtumas, kas investuoja – ar fondas, ar įmonė, ar bankas. Klausimas, ar jie pasitiki vienas kitu.“

Baimės akys plačios

Specialistai nelinksmai juokauja, kad šiuo metu ir įprastas nekilnojamojo turto finansavimo priemones – bankų paskolas – galima pavadinti alternatyva.
Audriaus Valatkevičiaus, UAB „Verdispar Project Development“ rinkodaros ir pardavimo direktoriaus, nuomone, kalbant apie bankų kreditavimą, egzistuoja ir psichologinių barjerų, tvyro per daug baimės ir nepasitikėjimo. „Turime nepradėtą statyti objektą ir labai stiprų jo nuomininką, kuris užima daugiau negu 70% ploto, ir tai šiandien bankams nėra pakankamas rodiklis, kad tą projektą finansuotų“, – pavyzdį iš bendrovės patirties pateikia p. Valatkevičius. Anot jo, iš pačių investuotojų, jau savomis lėšomis nusipirkusių projektui skirtą sklypą, bankas reikalauja 40% nuosavų lėšų statyboms. „Mus nerimą kelia tai, kad šokama nuo vieno kraštutinumo prie kito, nefinansuojami ir visiškai saugūs projektai. Dauguma atvejų toks požiūris susijęs su psichologiniais dalykais, baime ir apatija“, – apgailestauja p. Valatkevičius.

Žyma: Audrius Dzikevičius

Finansų patarėjas Dobilas Kezys esamą situaciją investiciniame gyvybės draudime vertina kaip normalią. Anot jo, įprasta, kad investuojant, o ypač į akcijų rinkas, kartkartėmis pasikartoja kilimai ir kritimai, o rinkų svyravimai yra esminė rinkų savybė. „Tie, kurie dar gyvens daug metų, tokių svyravimų matys ne vieną ir ne du. Be to, dėl pasaulio globalizacijos kilimai ir kritimai bus dažnesni, nes pinigai gali labai greitai „bėgioti“ per šalis. Tačiau nieko baisaus neatsitiko: tai tas pats, kas ruduo, žiema, pavasaris ir vasara“, – aiškina D.Kezys.

Tiesa, anot jo, dabartinis investicinio gyvybės draudimo vienetų verčių svyravimas pakankamai stiprus. „O tai, kad šie svyravimai lietuviams labai baisūs, natūralu. Mes tokią krizę išgyvename pirmą kartą. 2000–2003 m., krintant akcijoms, mūsų pinigai į jas nebuvo investuoti. Tuomet visi investavo į vyriausybės vertybinius popierius, kurie buvo pakankamai pelningi, saugūs ir gan neblogai kopė į viršų“, – aiškino finansų analitikas.

„Labai šaunus dalykas“

D.Kezys esamą rinkų kritimą vadina „labai šauniu dalyku“, nes tai leidžia nusipirkti pigių investicinių vienetų, iš kurių, rinkoms pakilus, būtų galima uždirbti.

Paklaustas, gal yra investuotojų grupių, kurioms vertėtų nutraukti sutartis su investicinį gyvybės draudimą siūlančiomis įmonėmis, D.Kezys nukirto: „Vienareikšmiškai nereikia galvoti apie nutraukimą net ir tokiu atveju, jeigu rinkos dar labiau trauks žemyn. Kritimas leidžia nusipirkti pigių investicinių vienetų ir būtent iš jų uždirbti. Jokiu būdu nereikia panikuoti ir skubėti nutraukti sutartį. Nebent žmogui likęs pusmetis iki sutarties galiojimo, bet ją galima pratęsti. Finansinių sprendimų nereikia daryti per tris minutes.“

Pasak jo, turint investicinį gyvybės draudimą, neverta keisti net ir draudimo kompanijos, nes nutraukus sutartį priskaičiuojami mokesčiai ir investuotojas atgauna „labai liūdną sumą“. Kaip teigė D.Kezys, tokiu atveju lieka racionalesnis variantas: toje pačioje draudimo bendrovėje rinktis kitas investavimo kryptis.

Netoli dugno

„Pinigų srauto“ prezidento A.Dzikevičiaus teigimu, šiandien daugelis signalų rodo, kad galime būti netoli akcijų rinkos dugno. „Tiems investuotojams, kurie jau prisiėmė didelę riziką ir patyrė popierinių nuostolių, mano pasiūlymas būtų nieko nedaryti ir nejudinti investicinių sąskaitų, nes bus iš karto fiksuojami nuostoliai ne tik nutraukiant sutartis, bet ir keičiant investicines kryptis toje pačioje draudimo kompanijoje“, – sakė A.Dzikevičius.

„Žiūrėdami į praeities finansines krizes, galima pasakyti, kad procentinis akcijų rinkos smukimas šiandien rodo, kad mes jau greitai arba jau beveik pasiekėme patį žemiausią tašką finansų rinkose, kokį jos buvo kada nors pasiekusios. Bet reikia turėti omenyje, kad praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų“, – pastebi „Pinigų srauto“ vadovas.

Jis nerekomenduoja nutraukti investicinio gyvybės draudimo sutarčių jauniems žmonėms, kuriems iki sutarties galiojimo pabaigos liko 10 ir daugiau metų. Mat šie gyventojai, pašnekovo teigimu, turi pakankamai laiko šiandieniniams nuostoliams kompensuoti, nes akcijų rinkos neišvengiamai atsigaus.

Jeigu investuotojas negali laukti 10 arba daugiau metų, kad išlygintų nuostolius, jam, anot A.Dzikevičiaus, lieka arba tikėtis greito rinkų atsigavimo ir mažesnio nuostolio išeinant iš investicinės krypties, arba susitaikyti su nuostoliu, kurį turi šiandien, išimti pinigus iš investicinių krypčių su nuostoliu ir juos laikyti saugiose finansinėse priemonėse, tokiose kaip indėliai arba fiksuotos obligacijos.

A.Dzikevičius sako, kad finansinė krizė parodė, jog finansų rinkos šiandien gan glaudžiai susijusios, o regioninė investicijų diversifikacija nelabai gelbėja. Bet yra ir tokių regionų, kurie nėra glaudžiai susiję su tomis investicinėmis kryptimis, kurios populiariausios Lietuvoje. „Tai investicijų kryptys, kurių lėšos investuojamos į Šiaurės Afrikos aplinkines šalis, tokias kaip Jungtiniai Arabų Emyratai. Ten kitokia ekonominė situacija ir kitokie verslo ekonominiai ciklai. Bet mūsų investuotojai nepažįsta šių šalių ypatybių, tad į jas reikia žiūrėti kaip į padidintos rizikos investicines kryptis“, – perspėja A.Dzikevičius.

Ne panacėja

„Aš tikėjau ir toliau tikiu investiciniu gyvybės draudimu. Tačiau negalima pasakyti, kad investicinis gyvybės draudimas yra panacėja nuo visų ligų. Yra daugybė investicinių produktų“, – sakė D.Kezys.

A.Dzikevičius visai kitokios nuomonės. Jo manymu, investicinis gyvybės draudimas nėra geriausias būdas investuoti. „Gyvybės draudimas turėtų būti atskirtas nuo investavimo. Rekomenduočiau investuoti ne per investicinį gyvybės draudimą, o per tam skirtus investicinius produktus, tokius kaip investiciniai fondai ir panašiai. Daryta ne viena studija, kurių rezultatai rodo, kad dviejų produktų suplakimas į vieną paslepia realias investuotojo sąnaudas ir paprastai jas padidina, tad žmogus negali objektyviai palyginti investicinės naudos, kai jis investuoja per investicinį gyvybės draudimą ir per grynus investavimui skirtus produktus“, – aiškino „Pinigų srauto“ vadovas.

Vietoj to jis siūlo rinktis indėlius, komercinių bankų leidžiamas fiksuotų pajamų obligacijas, įvairios rizikos investicinius fondus.

Anot D.Kezio, turintiesiems laisvų lėšų verta galvoti ir apie investavimą į gyvybės draudimą, tačiau derėtų pasvarstyti, ar reikėtų į šį instrumentą sudėti visus savo pinigus. Be to, renkantis draudimo kompaniją D.Kezys pataria neskubėti, mat net ir investuojančių į tuos pačius regionus draudimo kompanijų rezultatai gerokai skiriasi.

Žyma: Audrius Dzikevičius

Smuktelėjus nekilnojamojo turto objektų kainai ir vis dar esant apverktinai situacijai akcijų rinkose, investuotojai atranda naują galimybę – įsigyti vertybinių popierių biržoje nekotiruojamų įmonių akcijų. Investuotojams siūloma pirkti jungiamų įmonių akcijas ir po 3-5 metų susižerti neva garantuotą grąžą.

Investavimas į vertybinių popierių biržoje nekotiruojamų įmonių akcijas nėra naujas reiškinys, tačiau Lietuvoje kurį laiką buvo primirštas, o ekonomikos pakilimo laikotarpiu tapti kokios nors įmonės akcininku buvo netgi gan sudėtinga, ne daug kas norėjo įsileisti investuotojų „iš gatvės“ ir dalytis pelnu.

Ekonomikos augimui stabtelėjus daugelis įmonių greitai pajuto nuosmukį ir neturėdamos didelių apyvartinių lėšų netgi suskubo parsiduoti ne pačiame žemiausiame taške.

Verslo pirkimo-pardavimo tarpininkai, ant savo darbo stalo stumdydami parduodamų įmonių dokumentus, pastebėjo, jog nemaža dalis jų yra iš to paties sektoriaus ir jas sujungus būtų galima ne tik pastatyti ant kojų gamybos ir paslaugų veiklą, bet ir užkariavus rinką pasiekti nemažą pelną. Tapti jungiamų įmonių akcininkais pasiūlyta visiems norintiems fiziniams, juridiniams asmenims ir finansinėms institucijoms.

Nuosavo kapitalo įdarbinimas

„Esant įtampai rinkoje vyksta įtempta kova dėl kiekvieno kliento bei užsakymo, o kai kurie verslininkai tiesiog apsisprendžia parduoti savo verslą. Todėl strateginiams pirkėjams tai yra palankus metas įsigyti konkurentą bei investuoti į perspektyvių įmonių akcijas. Investiciniai projektai, per kuriuos įmonės įsigyjamos, jungiamos ir toliau plėtojama veikla – nauja investavimo priemonė Lietuvoje“, – tikina UAB „Investment house“ finansų analitikas Linas Kliukas. Pasak jo, šiuo metu yra galimybė įsigyti ilgą veiklos istoriją ir žinomus prekių ženklus turinčias Lietuvos įmones.

Šiuo metu strateginiams investuotojams yra siūloma pirkti jungiamų duonos gaminių gamybos, prekybos restoranų įranga bei restoranų tinklo įmonių investicinius projektus. „Investuojama pagal kelis kriterijus, lemiančius projektų sėkmę. Visų pirma sritis, į kurią investuojama, turi turėti tobulinimo ir plėtros potencialą. Neapsiribojama tik veiklos pobūdžiu, t. y. vien gamybos, prekybos ar paslaugų sritimis, nes dažnai net ir gerai išplėtotoje tam tikrų produktų rinkoje galima rasti labai sėkmingą nišą ir joje įsitvirtinti. Šie investiciniai projektai neapsiriboja vien Lietuva, ieškoma pačių geriausių investavimo krypčių ir objektų, tad įsigyti objektų ir juos plėtoti planuojama ir užsienio valstybėse“, – dėsto L.Kliukas.

Tai veikia investicinio fondo principu ir, pasak pašnekovo, atsižvelgiant į investicijos dydį, – jos minimali suma atskiruose projektuose yra nuo 50 tūkst. litų – investuotojams siūloma įgyti nuosavybės ir pelno dalį. Kalbėdamas apie tokių investicijų perspektyvas L.Kliukas pažymėjo, kad projektai bus vystomi iki stambaus rinkos žaidėjo lygio. Vėliau, jeigu investuotojai norės pasiimti investicijų grąžą, bus parduodami kitiems Lietuvos ar užsienio investuotojams arba bus pradedama įmonių akcijas kotiruoti vertybinių popierių biržoje.

Pašnekovas neslepia, kad tokios investicijos yra vadinamos rizikingomis kapitalo investicijomis, nes jos vykdomos nuosavybės, o ne skolos įsigijimo pagrindu. „Tokiais investiciniais projektais labiausiai domisi fiziniai asmenys, turintys investicinio kapitalo. Įmonėms tokie projektai įdomūs dėl galimybės įsigyti konkurentus. Bankai nors ir domisi galimybe dalyvauti investiciniuose projektuose, tačiau tai jiems yra ne pagrindinis klausimas – jie labiau linkę paskolinti pinigų kitiems investuotojams“, – teigia L.Kliukas.

Paprastesnis investicijų valdymas

UAB „Ūkio banko kapitalo rizikos valdymas“ projektų vadovas Ramūnas Valančiauskas, LŽ komentuodamas tokių investicinių projektų perspektyvas, pažymėjo, jog tai galimybė investuoti turimas laisvas lėšas tiek smulkiems investuotojams, tiek ir finansinėms institucijoms.

„Nesunkiai prieinamų investavimo instrumentų Lietuvoje nėra labai daug – nekilnojamasis turtas, akcijos, gyvybės draudimas, investiciniai fondai, su indeksais susietos obligacijos ir kt. Pirmajam reikia didelių lėšų, investuoti į akcijas paprastam piliečiui ar finansinei institucijai, kur profesionalių investavimo specialistų faktiškai nėra, be geros investavimo sistemos ir patirties yra labai rizikinga, investicinių fondų bei obligacijų reali istorinė grąža – gana nedidelė, palyginti su investavimo rizika. Juo labiau kad investuojant į investicinį fondą ar susietas su indeksais obligacijas 2-3 metų laikotarpiui investavimas yra visiška loterija. Čia siūloma gana didelė grąža per optimalų laikotarpį, kurią iš tikrųjų galima pasiekti. Įmonė yra realiai valdoma, o investuojant biržoje apie įmonės valdymą negalima net kalbėti, ir tai sukelia papildomą riziką. Investavimas biržoje iš tikrųjų yra daugiau spekuliacija. Perkant įmonių akcijas galima investuoti nedideles sumas, o rezultatai daugiausia priklauso nuo valdymo kokybės, bet ne nuo bendrų rinkos tendencijų“, – įžvalgas dėsto R.Valančiauskas.

Pasak jo, svarbiausias dalykas yra tai, kad gerai valdyti įmonę yra gerokai paprasčiau nei investicinį fondą. „Todėl produktas idealiai tinka fiziniams asmenims, kai kuriems investiciniams fondams ir nebankinėms rizikos kapitalo įmonėms“, – pažymi pašnekovas.

„Išaugusiems“ akcijų biržą

Klubo „Pinigų srautas“ prezidentas Darius Simanavičius LŽ sakė, kad tokios privataus kapitalo investicijos yra išties perspektyvios, tačiau skirtos patyrusiems investuotojams. „Dažniausiai tuo užsiima keletas investuotojų, kurie „išaugo“ akcijų biržą ir nori ne tik stebėti įmonės veiklą, bet ir turėti įtaką jos valdymui – įsteigiama investicinė bendrovė ir į ją „sunešamos“ lėšos. Tada ieškoma perspektyvių įmonių, kurioms trūksta apyvartinių lėšų ar lėšų investicijoms, plėtrai. Investicinė bendrovė per suformuotą naują valdybą turi įtakos nupirktos įmonės sprendimams“, – teigia D. Simanavičius.

Pasak jo, tai, kad toks modelis siūlomas neprofesionaliems investuotojams, yra gana naujas ir išties rizikingas atvejis. „Tuo labiau kad investicija į tokius projektus prasideda nuo keliasdešimtiems tūkstančių litų. Todėl jeigu nusprendžiama investuoti į tokius didelę riziką turinčius produktus, reikėtų tam skirti ne daugiau kaip keletą procentų viso investicinio portfelio“, – pataria ekspertas.

Pasak jo, pagal preliminarią statistiką, iš penkių investicijų į įmones viena visiškai nepasiseka ir pinigai prarandami, 3-4 investicijos vos atsiperka ir tik viena įmonė duoda žadėtąjį kelių šimtų ar net kelių tūkstančių procentų pelną.

Žyma: Darius Simanavičius

Klubas „Pinigų srautas“ surengė seminarą apie investicinį instrumentą, kuris leidžia pasinaudoti kylančiomis degalų ir maisto produktų kainomis ir uždirbti pelno.

Brangstantys degalai ir maisto produktai – tai ne tik stresas piniginei. Investuotojo požiūriu, tai galimybė gauti pelno iš energetikos ir žaliavų kainų kilimo. Klubas „Pinigų srautas“ organizavo seminarą apie investicinį instrumentą leidžiantį uždirbti Lietuvos investuotojams sunkiau pasiekiamose žaliavų rinkose. Vienas iš paprastesnių būdų įsisukti į kainų bumo apimtas žaliavų rinkas – investuoti į biržoje prekiaujamus fondus (angl. exchange traded funds, ETF). Tai fondai, kurių investiciniais vienetais panašiai kaip akcijomis prekiaujama biržoje. Jų ypatumas yra tas, kad fondų investicijų vertė susiejama su tam tikru indeksu, pavyzdžiui, biržose prekiaujamų energetikos išteklių ar kitų žaliavų indeksais. Taigi investuotojai uždirba didėjant indeksams, t.y. brangstant naftai, metalams ar maisto produktams.
Pasak „Hansabanko“ finansų maklerio Dariaus Slavinsko, ETF vertė iš esmės gali būti siejama su bet kokiu turtu, kuriuo prekiaujama biržose (akcijomis, obligacijomis ir t.t.). Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu populiariausi būtent su energetikos ir žaliavų kainų indeksais susieti fondai.
„Didėjant naftos kainai, proporcingai didėja ir fondo vieneto kaina“, – fondų populiarumo priežastis nurodo D. Slavinskas.
Palyginti su tradiciniais aktyviai valdomais fondais, ETF mokesčiai yra mažesni ir siekia 0,1-1% nuo investuotos sumos (aktyviai valdomų fondų mokesčiai paprastai sudaro apie 2-3%). Kadangi ETF investicijų vertė susiejama su indeksu, tai investuotojui užtikrina tam tikrą rizikos išskaidymą. Investuojama ne į pavienes akcijas ar žaliavas, o į indeksą sudarantį jų rinkinį. Kadangi ETF investiciniais vienetus galima pirkti ir parduoti biržoje, jie yra likvidesni nei tradicinio fondo vienetai, kurių kaina fiksuojama vieną kartą per dieną ir tik šia kaina galima pirkti arba parduoti.
Investicijų prieskonį galima dar labiau paaštrinti svertiniais ETF. Tokiu atveju fondo vieneto vertė keičiasi labiau nei susieto indekso, pavyzdžiui, naftai pabrangus 1%, fondo vieneto vertė didėja 2%. Tačiau jei nafta pigs, atitinkamai fondo vieneto vertė taip pat mažės dvigubai sparčiau.
„Tokio tipo investicijas galima rinktis spekuliuojant, kai kuri nors rinka smarkiai kyla ir yra didelė tikimybė, kad kilimas dar tęsis“, – nurodo D. Slavinskas.
Yra ir atvirkštiniai ETF, kurių vertė keičiasi priešinga kryptimi nei susieto indekso. Pavyzdžiui, jei investuotojas tikisi, kad finansų krizė dar labiau supurtys akcijų rinkas ir jų kainos mažės, tai jis gali pirkti atvirkštinius su akcijų indeksais susietus ETF.
Kol kas Lietuvoje galima investuoti tik į užsienio biržų sąrašuose esančius ETF. Fondų vienetais per šalies tarpininkus galima prekiauti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir įsigyjant akcijas Niujorko ar kitose užsienio biržose. Atsižvelgiant į tarpininkų taikomus komisinius mokesčius į ETF investuojama minimali suma turėtų sudaryti 10.000-20.000 Lt.

Daugiau informacijos:
Rimantas Pilibaitis
viešųjų ryšių darbo grupės vadovas
Klubas „Pinigų srautas“
Mob. +370 620 45085
El. paštas: rimantas@pinigusrautas.lt

Valdonė SAVULIONYTĖ LIETUVOS ŽINIOS Nr. 74 (12006), 2008 balandžio 03 d.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje mūsų šalies vertybinių popierių rinką paveikė taip, kad šiuo metu mažesnė nei 4 mln. litų apyvarta biržoje kartais vertinama kaip nelabai įdomi.

Nuo įstojimo į ES iki dabar OMXV indeksas paaugo apie 300 procentų. Keliasdešimties tūkstančių litų apyvarta per dieną tada ir iki kelių milijonų litų sugeneruojama apyvarta per dieną šiuo metu akivaizdžiai įrodo, kaip per pastaruosius ketverius metus brendo Vilniaus vertybinių popierių birža (VVPB).

Rinka atsigavo.

Vilija Nausėdaitė, Vertybinių popierių komisijos pirmininkė, kalbėdama apie narystės ES poveikį Lietuvos vertybinių popierių rinkai, akcentuoja, kad narystė suteikė dideles galimybes mainais į didelius įsipareigojimus tiek rinkos dalyviams, tiek priežiūros institucijoms.

„Narystė ES rinkos dalyviams reiškia padidėjusią konkurenciją, o vartotojams – didesnę pasirinkimo laisvę“, – teigė ji.

Darius Simanavičius, „Pinigų srauto“ prezidentas, aiškina, kad įsiliejus į Bendriją didelio Skandinavijos ir kitų Europos šalių investicinių fondų pinigų kiekio atėjimas į mūsų vertybinių popierių rinką sukėlė akcijų kainas.

„Stebėdami OMXV grafiką, matome, kad įstojus į ES vasarą prasidėjo didysis rinkos ir akcijų kursų pakilimas“, – sakė jis.

Radikalius skirtumus prieš integraciją į Bendriją ir šiandien LŽ vardijo ir finansų makleris Marius Dubnikovas. „Prieš ketverius metus 100 tūkst. litų siekianti biržos dienos prekybos apyvarta buvo verta dėmesio, o šiuo metu, esant 4 mln. litų apyvartai, sakome, kad prekyba nebuvo labai įdomi“, – kalbėjo jis.

Finansų makleris sako, kad integracija į ES turėjo milžinišką teigiamą įtaką vertybinių popierių rinkai. „Teigiama įtaka akivaizdžiai pastebima analizuojant likvidumą ir apyvartumą rinkoje. Išaugo sandorių skaičius ir apimtis“, – minėjo M.Dubnikovas.

Jo teigimu, įstojus į ES daugumos kotiruojamų vertybinių popierių kainos šoko į viršų vien todėl, kad mes tapome atviresni ir prieinamesni užsienio investuotojams. „Pradėjome aktyviai vienodinti teisės aktus su ES, vadinasi, veikiame pagal daugmaž tas pačias taisykles, kurios yra įprastos Senajam žemynui. Investuotojai gali logiškai suvokti mūsų rinką ir taisykles, tad nereikia itin specifinių žinių norint investuoti čia“, – apie tai, kad užsienio investuotojai ėmė aktyviau nukreipti pinigus į Lietuvos akcijų rinką, kalbėjo finansų makleris.

Prie rinkos likvidumo ir jos populiarinimo taip pat prisidėjo geresnės vietinių investuotojų žinios apie investavimą. „Rinkos atsigavimas privertė dalį žmonių plačiau pasidomėti birža. Su integracija į Bendriją Lietuvoje radęsi investiciniai fondai šalies gyventojams suteikė galimybę naudotis alternatyvių investavimo priemonių teikiamais privalumais“, – neigiamų faktorių neįžvelgia finansų makleris.

Beveik kiekvienas dirbantis šalies gyventojas yra sudaręs II pakopos pensijų kaupimo sutartį. Šiuo metu būsimieji pensininkai iš fondų valdytojų gauna metines ataskaitas, kuriose, deja, – minimalūs uždarbiai arba net nuostoliai.

Vertybinių popierių komisijos pensijų fondų suvestiniais duomenimis, iki praėjusių metų pabaigos II pakopos pensijų kaupimo sistemoje iš viso dalyvavo 711,7 tūkst. šalies gyventojų.

Pasirinkti pensijų fondą galima net iš 26 šiuo metu esančių.

Į šį skaičių įskaičiuojami ir pensijų fondai pagal investavimo strategijas, kurių dirbantiems šalies gyventojams siūlomos keturios: konservatyvaus investavimo, mažos akcijų dalies, vidutinės akcijų dalies ir akcijų.

Konservatyvią investavimo strategiją yra pasirinkę 11,3 proc. antrosios pensijų kaupimo sistemos dalyvių, mažos akcijų dalies strategiją – 22,9 proc., vidutinės akcijų dalies – 61,1 proc., akcijų – 4,7 procento.

Iš viso II pakopos pensijų fonduose valdoma 1447,8 mln. litų, iš jų konservatyvaus investavimo fonduose – 12,1 proc., mažos akcijų dalies – 24,2 proc., vidutinės akcijų dalies – 58,1 proc., akcijų – 5,6 procento.

Optimistai nudegė nagus

Tai, kokių pensijų fondų yra daugiausia, parodo papildomą pensiją kaupiančiųjų pasirinktą rizikos laipsnį, taip pat reiškia, kad būsimieji pensininkai pernai buvo nusiteikę gana optimistiškai.

Vienos gyvybės draudimo ir pensijų bendrovės klientė LŽ pasakojo, pernai tryškusi optimizmu ir tikėjusi užsidirbti. Prieš porą metų ji buvo sudariusi pensijų kaupimo sutartį ir pasirinkusi mažos akcijų dalies investavimo strategiją, o praėjusių metų viduryje, iki tol mačiusi akcijų rinkos augimą, nusprendė padidinti ir savo riziką pakeisdama pensijos kaupimo investavimo strategiją į vidutinės akcijų dalies, t.y. pačią rizikingiausią, kokią tik galėjo pasiūlyti pensijų bendrovė.

Tačiau visi LŽ pašnekovės lūkesčiai sudužo gavus pensijų fondo sąskaitos metų ataskaitą, kurioje fondo grąža nurodyta tik 1,4 procento. Įvertinusi infliaciją ir supratusi, kad papildomai pensijai kaupti skirta „Sodros“ lėšų dalis nuvertėjo, klientė guodėsi šiuo metu sprendžianti klausimą – vėl keisti investavimo strategiją į konservatyvesnę ar laukti geresnių laikų?

Kitas LŽ pašnekovas, savo pensiją kaupiantis „Hansa gyvybės draudimo“ bendrovėje, guodėsi, kad per praėjusius metus sutarties sudarymo, aptarnavimo ir įmokos mokesčiai bankui sudarė per 350 litų, o tuo tarpu kylant rinkoms jo investicinis pelnas nuo sukauptų daugiau kaip 5 tūkst. litų įmokų siekė vos 150 litų.

Žinodami, kad investuoja ilgesniam laikui, žmonės vis tiek nerimauja dėl prarastų pinigų ir galimybių, nes mokėdami draudikams administracinius mokesčius praranda daugiau nei uždirba.

Remiantis ekspertais, pensijų fondų rezultatus pernai lėmė rinkos įvykių traktavimas ir prognozės. Tačiau norėjusiems savo riziką padidinti klientams pensijų bendrovių konsultantai galėjo tik patarti – sprendimus priėmė patys žmonės.

Kaip LŽ sakė „Aviva Lietuva“ ryšių su visuomene ir marketingo skyriaus vadovas Vaidotas Aleksiūnas, šios bendrovės analitikai jau praėjusių metų pradžioje numatė, kad šie metai bus prasti akcijoms, todėl akcijų rinkose buvo investuojama atsargiai.

Kalbėdamas apie 2007 metų investavimo rezultatus V.Aleksiūnas pažymėjo, kad iki metų vidurio didėjusios šios bendrovės valdomos akcijų kainos augo nuosaikiau, todėl prasidėjęs kainų kritimas bendrovės fondams, anot jo, nebuvo labai skausmingas. Tačiau, kitaip nei kituose fonduose, nebuvo sukaupta pakankama vertės atsarga, kurią praradus vis dar būtų galima turėti palankią grąžą.

Šios bendrovės specialistai, nežinantiems ką toliau daryti investuotojams, siūlo susilaikyti nuo sprendimo keisti pensijų fondą į mažiau rizikingą, nes yra tikimybė praleisti galimą kainų didėjimą.

„Sprendimą tikrai verta atidėti bent keliems mėnesiams, kol išsisklaidys migla akcijų rinkose. Tikėtina, kad paaiškėjus nekilnojamojo turto ir bankinio sektoriaus problemų mastams bei įvertinus ilgalaikes šių problemų pasekmes taps aišku, kad akcijų kainos pernelyg daug sumažėjo. Tuomet ir verta pasirinkti rizikingesnį fondą – galimas augimas. Jeigu situacija ir toliau bus neaiški ar net daugės nuomonių, kad problemos yra tokios, kaip nurodoma pesimistiniuose scenarijuose, – obligacijų fondai šiemet gali tapti ir absoliučiai pelningiausi“, – patarė V.Aleksiūnas.

Anot jo, šiuo metu bendras investavimo nenuspėjamumas yra padidėjęs, todėl norintiesiems naujai investuoti rekomenduojami mišrūs akcijų obligacijų fondai, taip pat reikėtų susilaikyti nuo didesnių sumų investavimo į vien tik akcijų fondus.

Netikslingas vertinimas

Susumavus skirtingų pensijų bendrovių fondų rezultatus aiškiai matyti, kad vienų tos pačios rizikos grupės fondų investicinė grąžą buvo didesnė, kitų – mažesnė.

Pavyzdžiui, vidutinės akcijų dalies fondo vienoje pensijų bendrovėje pokytis per 2007 metus sudarė 5,8 proc., o tos pačios strategijos kitos bendrovės fonde nukrito iki -1,42 procento.

Kaip LŽ aiškino Vertybinių popierių komisijos pirmininkė Vilija Nausėdaitė, konkretaus pensijų fondo rezultatus lemia ne tik bendra strategija, bet ir konkretus kiekvieno fondo investicijų rinkinys.

„Juk investuojama į skirtingų bendrovių akcijas, kitaip yra skirstomos lėšos, kurios nėra investuojamos į akcijas ir pan. Taigi tokiais atvejais rezultatus lemia konkrečios kiekvieno fondo investicijos ir fondų valdytojų darbas bei sugebėjimai“, – pabrėžė ji. Kalbėdama apie kilusią žmonių reakciją pašnekovė pažymėjo, kad pensijų kaupimas II pakopos pensijų fonduose yra ilgalaikis taupymas, todėl vertinti vienų metų rezultatus nėra tikslinga ir korektiška. „Tie dalyviai, kurie yra pasirinkę vidutinės akcijų dalies pensijų fondą, matyt, rengiasi pensijų kaupime dalyvauti daugiau nei 7 metus, t.y. pensiją kaups vidutinį ar ilgąjį laikotarpį, taigi jie ir turės galimybę daugiau uždirbti. Netikslinga kalbėti apie nuostolį, kol jis nėra „išgrynintas“. Tiems, kuriems iki pensijos liko 7 metai ar mažiau, patartina lėšas kaupti konservatyviuosiuose pensijų fonduose: jie nors ir „uždirba“ mažiau, tačiau jų vieneto vertės pokyčiai taip pat mažiau svyruoja“, – teigė V.Nausėdaitė.

Spekuliacijai ne vieta

Marius Dubnikovas, FMĮ „Jūsų tarpininkas“ makleris, LŽ sakė, kad šalies gyventojų domėjimasis savo pensijų kaupimo investiciniais rodikliais didėja, nes tai rodo pensijų kaupimo fondų valdomo turto, dalyvių skaičiaus didėjimas.

„Kokią riziką renkasi šios rinkos dalyviai, priklauso nuo jų pačių. Jeigu žmogus linkęs rizikuoti savo pensijų dalimi, kuri pateikiama pensijų fondui, tai, mano manymu, jam yra priimtinas ilgalaikis investavimas. Praeiti metai buvo pamoka pradedantiesiems investuotojams, nes prieš tai buvo 5-7 metų laikotarpis, kai investuotojai kėlė tik vieną klausimą – uždirbsiu daugiau ar mažiau? Tai rinkoje sukūrė optimistinę nuotaiką, nes visur buvo galima uždirbti. Tačiau susiklosčiusi situacija investuotojus nuleido ant žemės ir parodė, kad rizikingi dalykai turi ne tik pelningąją, bet ir nuostolingąją pusę“, – teigė M.Dubnikovas.

Anot jo, žmonės, kurie išgyvena dėl savo investicijų rezultatų, turėtų iš naujo įvertinti galimą riziką. Tačiau makleris linkęs abejoti, ar pensijų fondai pasiduotų aktyviems investavimo strategijos keitimo žaidimams.

„Pensijų kaupimo principas yra toks, kad žmogus dalį savo socialinio draudimo lėšų perveda profesionalui, kuris įsipareigoja pagal užbrėžtą strategiją jas valdyti. Jeigu pensijų kaupimo rinkos dalyvis, būsimasis pensininkas, pradės jais spekuliuoti, tai paprasčiausiai jis gali nepasiekti tų tikslų, kuriuos yra iškėlęs valdytojas, nes jo veiksmai siekiant išsaugoti lėšas „ištraukiant“ pinigus iš rizikingesnių produktų į mažiau rizikingus, vis tiek bus greitesni nei paprasto žmogaus“, – sakė jis.

Maklerio įsitikinimu, fondų valdytojai kaip įmanydami stengiasi išsaugoti savo klientų lėšas, nes nuo pasiektų rezultatų priklauso tiek pasitikėjimas įmone, tiek jos pačios pelnas.

Augs obligacijų vertė

Klubo „Pinigų srautas“ analitikas Andrius Šuminas pažymėjo, kad investavimo rinkoje vis dar vyrauja nerimas dėl recesijos JAV ir pasaulio ekonomikos ateities.

„Rinkos atsigavimo ženklų galima tikėtis nebent tik antroje šių metų pusėje. Tuo tarpu į vyriausybės obligacijas investuojantiems pensijų fondams šiemet prognozuojama didesnė grąža. Fondų valdytojai pernai II pakopos pensijų fondų dalyvių lėšomis įsigijo išleistų didesnio kupono vyriausybių obligacijų. Tad, jeigu centriniai bankai ir toliau mažins bazines palūkanų normas, tokių obligacijų vertė rinkoje 2008 metais didės sparčiau, o tai didins ir šių pensijų fondų pelningumą“, – sakė A.Šuminas.

Anot jo, nereikia pamiršti, kad pensijų reforma šalyje pradėta vykdyti tik 2004 metais, todėl II pakopos pensiniuose fonduose dar nėra sukauptos didelės pinigų sumos. „Kitas svarbus faktas, kad II pakopos pensiniai fondai papildomi kas ketvirtį iš „Sodros“ gautomis lėšomis, tad perkami vis pigesni investiciniai vienetai, o rinkai atsigavus jų vertė pradės sparčiai kilti. Iš esmės yra naudinga, kad investuojami ne visi pinigai iš karto, ir didesni rinkų svyravimai ne taip paveikia, kaip galėtų paveikti, visą investuotą pinigų sumą“, – guodė analitikas.

Žyma: Andrius Šuminas

Kviečiame registruotis iki 2007 metų balandžio mėn. 23 d. imtinai el. paštu
Renginio organizavimo išlaidoms padengti iš renginio dalyvių renkamas 30 Lt mokestis, kurį po registracijos patvirtinimo galima sumokėti į klubo „Pinigų srautas“ sąskaitą Nr. LT24 7044 0600 0530 6245 AB „SEB Vilniaus banke“.

2007 m. vasario 26 d. klubas “Pinigų srautas” savo narius bei kviestinius svečius sukvietė į atvirą diskusiją, kurioje kartu su SEB Vilniaus banko Privačios bankininkystės departamento direktoriaus pavaduotoju investicijoms bei FAA valdybos nariu Mariumi Čiuželiu buvo diskutuojama apie investicijas į apribotos rizikos fondus bei apie alternatyvias investicijas apskritai.

Alternatyviomis investicijomis yra laikomos visos kitos investicinės priemonės nei tradicinės akcijos ar obligacijos. Viena iš populiariausių alternatyvių investicijų rūšių yra apribotos rizikos (angl. hedge) fondai.

Pagrindinės apribotos rizikos fondų ypatybės yra tokios, kad šiomis investicijomis siekiama absoliučiai teigiamos grąžos nepaisant neigiamų pokyčių aplinkoje bei investicijos yra diversifikuojamos siekiant subalansuoti investicijų grąžą.

Apribotos rizikos fondus lyginant su tradiciniais investiciniais fondais paminėtini tokie skirtumai:

–          pirmu atveju siekiama absoliučios grąžos, o ne santykinės (lyginant su palyginamuoju indeksu) kaip antruoju,

–          pirmu atveju investicijų valdymas remiasi valdytojo profesionalumu, antruoju – daugiau atskirų turto klasių savybėmis,

–          pirmu atveju fondo likvidumas ir skaidrumas yra gana riboti, antruoju – likvidumas bei skaidrumas yra reguliuojamas rinkos priežiūros institucijos,

–          pirmu atveju derinamos ilgos ir trumpos pozicijos, antruoju atveju – paprastai naudojamos tik ilgos pozicijos,

–          pirmu atveju koncentruojamasi į rizikos valdymą, antruoju reaguojama į rinkos svyravimus.

Galima išskirti tokius apribotos rizikos fondus:

–          struktūriniai fondai,

–          fondų fondai,

–          vienos krypties fondai,

–          vieno valdytojo produktai,

–          individualiai pritaikyti sprendimai.

Apribotos rizikos fondai naudoja bazines tokias strategijas:

–          Equity hedge (pvz., perkamos bendrovių akcijos bei įeinama į trumpą poziciją indeksui),

–          Event driven (išnaudojami įmonių įsigijimų, susijungimų, restruktūrizacijos procesai),

–          Global macro (ilgos ir trumpos pozicijos parenkamos pagal konkrečios šalies ar regiono makroekonomines perspektyvas),

–          Related value (arbitražo),

–          Fund of funds (fondų fondai).

Investicijų į apribotos rizikos fondus apimtys pasaulyje sparčiai didėja ir šiuo metu siekia apie 1,5 trilijono JAV dolerių. Jie tampa prieinamesni mažmeniniam investuotojui, nes dabar į apribotos rizikos fondą galima investuoti nuo 50.000 EUR.