Pasiekti rekordo padėjo gerėjanti namų ūkių finansinė būklė bei rekordinė – 4,9 mlrd. litų – privačių asmenų piniginių perlaidų suma iš užsienio. Klubo „Pinigų srautas“ prezidentas Andrius Šuminas pridėjo: kritus rinkai, investuotojai ėmė pinigus laikyti saugiausiuose instrumentuose – indėliuose, einamosiose sąskaitose.

Be to, pinigų įplaukia ir dėl to, kad ekonomikai atsigaunant kai kurie asmenys parduoda įmones.Bendrovės į plėtrą investuoja atsargiai, tam skiria ne visą sukauptą uždarbį, todėl jų sąskaitose kaupiasi likučiai.

„Laikyti pinigus jų nejudinant – klaida, būtina svarstyti, kaip juos įdarbinti“, – sakė A.Šuminas.

Tie, kuriems patirties ir išmanymo stoka neleidžia investuoti į įmonių akcijas, gali rinktis obligacijas, valstybės platinamus taupymo lakštus.

A.Šuminas atkreipė dėmesį, kad nors obligacijų palūkanos mažos, tačiau jos aukštesnės nei palūkanos už terminuotąjį indėlį ar einamąją sąskaitą. Vis dėlto iš investicijų į obligacijas tikintis uždirbti, reikia jas pirkti ilgesniam laikui. Vadinasi, reikia pasiryžti, kad pinigai, atidėti šiai investicijai, ne vienerius metus turės būti nejudinami. Priešingu atveju visa sukaupta nauda išgaruos.

Vis žemyn leidžiama bankų indėlių palūkanų kartelė davė naudos valstybei. A.Šumino duomenimis, sausį už vienerių metų valstybės platinamus taupymo lakštus siūlytas procentas palūkanų. Per pirmąjį šių metų mėnesį išplatinta 100 mln. litų taupymo lakštų vieneriems metams po procentą. Tuo metu, kai valstybė siūlydavo tik 0,3 proc. palūkanų, taupymo lakštų būdavo išplatinama už milijoną litų.

„Žmonės ieško saugių instrumentų, kad galėtų uždirbti daugiau nei pinigus laikydami terminuotuosiuose indėliuose. Tų, kurie vertindami savo pinigus pradės domėtis alternatyvomis, daugės“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas, kokią mažiausią sumą tikslinga investuoti į taupymo lakštus, A.Šuminas teigė, jog to pasakyti neįmanoma: „Taupymo lakštui įsigyti reikės mažiausiai šimtinės. O vienam investuoti 10 tūkst. litų ir po metų atsiimti – vienam beverčiai pinigai, kitam – labai dideli“.

Tačiau, anot pašnekovo, klaidinga manyti, kad investuoti galima tik sukaupus didelę sumą. Tą galima tą daryti periodiškai, pavyzdžiui, kas mėnesį atidedant ir kaupiant vaiko studijoms.

Kalbant apie tai, kaip „įdarbinti“ turimus pinigus, visuomet paminimas ir nekilnojamasis turtas. A.Šuminas jį kaip alternatyvą bankų indėliams siūlo ne tik tiems, kurie turi sukaupę apvalias sumas, leidžiančias išsyk sumokėti už nusižiūrėtą būstą.

Tie, kas indėliais turi 20, 30 ar 40 tūkst. litų gali pasigerinti turimą būstą, o senąjį – išnuomoti.

Dėl didžiulių nuomos kainų šiandien logiška už sukauptus pinigus pirkti ir pirmąjį būstą. „Tačiau reikia nepamiršti: istorinėse žemumose esančios palūkanos pradės kilti“, – sakė „Pinigų srauto“ prezidentas.

Vis dėlto jei prieš save ant stalo turite krūvelę grynųjų ir svarstote, ar už juokingai mažas palūkanas verta juos nešti į banką, A.Šuminas atsakė vienareikšmiškai: „Nelaikykite pinigų namuose. Bankas bent jau apsaugos nuo vagystės rizikos“.

Šaltinis: Lrytas.lt

Žyma: Andrius Šuminas

Jolita ŽVIRBLYTĖ, “Kauno diena” žurnalistė

Birža – lakmuso popierėlis

Nors Vilniaus vertybinių popierių biržos likvidumas mažas, o vasarą prekyba akcijomis gerokai sumenkusi, vis dėlto investuotojų veiksmai joje yra tarsi lakmuso popierėlis. Smulkūs investuotojai gaudo kiekvieną naujieną, kuri gali lemti jų sprendimą parduoti turimas akcijas. Baiminantis naujos galimos akcijų griūties, pastarosiomis savaitėmis akcijų parduodama daugiau nei perkama.

Pavyzdžiui, antradienį Baltijos šalių akcijos pigo šeštą dieną iš eilės. Per šį laiką jų kaina krito bene labiausiai pasaulyje. Lietuvos indeksas „OMX Vilnius“ smuko 8 proc.

Po 2008-aisiais įvykusios akcijų rinkos griūties, kuri paskui save nutempė ištisus pramonės sektorius, akcijų turintys žmonės tapo ypač jautrūs. Jų padėtis nepavydėtina, nes pasaulyje blogų naujienų net daugiau nei prieškriziniais metais. Tarp investuotojų tvyrančią įtampą jau keičia panika.

Pasak investuotojus vienijančio klubo „Pinigų srautas“ prezidento Andriaus Šumino, prasta JAV ekonominė būklė, nusivylimas laukiamu ekonomikos augimu, euro zonos viešųjų finansų problemos, nors ir ne tiesiogiai, jau jaučiamos Lietuvoje.

„Iš Baltijos šalių akcijų rinkų jau traukiasi investiciniai fondai, jie šiuo metu parduoda turimas akcijas. Nors Baltijos šalių vertybinių popierių rinka pigi ir joje galima uždirbti, investuotojai nerimauja dėl pasaulinės ekonomikos rodiklių. Todėl šiuo metu biržoje kotiruojamų bendrovių akcijos pradeda pigti. Iš JAV ir Vakarų Europos sklindantį nerimą jaučia ir bendrovių savininkai. Niekada nėra malonu, kai įmonės vertė mažėja“, – sakė A.Šuminas.

Blogų naujienų per daug

SEB banko kasdien rengiamoje investuotojams skirtoje apžvalgoje jau kuris laikas nėra gerų naujienų. Ir nors JAV nemokumo išvengė, politikams patvirtinus leidimą padidinti skolos ribą, priežasčių nerimauti vis dar apstu. Tačiau reitingų agentūra „Standard& Poor’s“ pirmą kartą istorijoje pablogino Jungtinių Valstijų skolinimosi reitingą nuo aukščiausio lygmens AAA iki AA+ su neigiama prognoze.

Tiesa, antradienį padėtis šiek tiek pasitaisė, kai JAV centrinis bankas (FED) pažadėjo išlaikyti rekordiškai žemas palūkanas iki 2013 m., nors ir atsisakė imtis papildomų pinigų įliejimo programos.

Vis dėlto A.Šuminas, paklaustas, kokia rizika, kad gali pasikartoti prieš kelerius metus buvusi akcijų griūtis, atsakė, jog ekonomikoms griūti neleis tiek JAV, tiek Europa, kurios šlubuojančioms šalims ir sritims turėtų suteikti papildomas pinigų injekcijas.

„Niekas nenori, kad šalys bankrutuotų, o paskui jas pradėtų bankrutuoti bankai, o to padarinys – didelius nuostolius patirtų tiek verslas, tiek fiziniai asmenys. Blogas scenarijus egzistuoja, bet viliamasi, kad galimiems padariniams bus užkirstas kelias“, – įsitikinęs klubo „Pinigų srautas“ prezidentas.

Eksportas gali ne tik gelbėti

Per pastaruosius metus esame tapę akcijų rinkos griūties liudininkais, po kiek laiko sprogo nekilnojamojo turto (NT) burbulas. Dabar manoma, kad dar vieną pasaulinės ekonomikos sprogimą gali sukelti jau bliūkštančios valstybių skolos. Tačiau esama ir dar vienos nuomonės.

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, šiuo metu besipučiantis žaliavų kainų burbulas taip pat gali sprogti ir labai skaudžiai paveikti Rusijos rinką.

„Aplink Lietuvą grėsmių yra labai daug. Jeigu smuks Europa, iš paskos smuks ir Lietuva“, – neabejojo S.Besagirskas. Jam pritarė ir kiti dienraščio kalbinti analitikai. Pasak SEB banko analitikės Vilijos Taurautės, nors Lietuvos ekonomika sustiprėjusi, nuo šiuo metu esančių neigiamų pasaulinės ekonomikos išorės veiksmų nėra galimybės apsisaugoti. „Esame maža atvira ekonomika“, – pabrėžė ji.

„Akcijų rinkos jau išgyvena JAV ir euro zonoje tvyrančią įtampą. Kita galima sritis, kuri turėtų reaguoti, – tai užsienio prekyba. Matome, kad Europoje silpsta visi ekonominiai rodikliai. Jeigu silpsta pramonės sektorius ir vartojimas, tai, be abejonės, atsilieps ir visam Baltijos regionui“, – kalbėjo Jekaterija Rojaka, DnB NORD banko analitikė.

Tuo neabejojo ir pramonininkų atstovas, tačiau, pasak S.Besagirsko, eksportuojančios Lietuvos įmonės dar nepajuto eksporto smukimo, tačiau ateities perspektyvas vertina labai realistiškai ir yra pasiruošusius, kad eksportas gali lėtėti.

„Jeigu paėmę Lietuvos žemėlapį apibrėžtume aplink jį apskritimą, tai ir būtų tos šalys, į kurias Lietuva daugiausia eksportuoja. Eksporto rizika nėra išskaidyta, todėl grėsmė išlieka. Jos išvengti norintys Lietuvos gamintojai turėtų brautis į tolimesnes rinkas, Azijos ir arabų šalis, kurios šiuo metu stiprėja“, – teigė S.Besagirskas.

Naujai krizei nesame pasiruošę

Pasak J.Rojakos, traukiantis Lietuvos eksporto rinkoms padarinius pajaus ir gyventojai, nes verslas nekurs naujų darbo vietų, nekels atlyginimų. „Kai pasaulinė ekonomika lėtėja, iš to išlošti mažai galime. Nebent papildomą postūmį augti Lietuvos ekonomikai galėtų duotis naftos kainų sumažėjimas. Tačiau tai labai smarkiai paneigtų vieną pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų – Rusiją. O dėl to dar labiau nukentėtų eksportuotojai“, – dėstė pašnekovė.

Ji neabejojo, kad šiandienių ekonominių naujienų kontekste turėtų brangti kredito ištekliai. „Skolinimasis bent kokiu atveju turėtų pabrangti ir Lietuvoje. Tam reiktų ruoštis. Namų ūkiams galioja tie patys receptai, kaip ir valstybėms. Vartojimas dėl miglotos situacijos ateityje turėtų būti saikingas. O taupymas turėtų būti vienas iš prioritetų. Taupymas reikalingas tam, kad pasiruoštume netikėtumams, kurių gali būti daug“, – perspėjo analitikė.

Kyla klausimas, ar kilus naujai ekonominei krizei Lietuva sugebėtų ją suvaldyti? J.Rojaka linkusi abejoti, nes stojant eksportui ir brangstant paskoloms verslui bus sunku atremti išorės veiksmus. O valstybė dar neišsprendė buvusios krizės padarinių.

„Nors einama tuo keliu, ne tai ryžtingai kaip mes, analitikai, norėtume. Labiausiai trūksta valstybės ryžto mažinti biudžeto deficitą. Nereiktų pasikliauti vien ekonomikos augimu, kuriam sulėtėti jau yra grėsmė. Kita vertus, Lietuva turi išlaikyti konkurenciją, nepaisydama išorinių veiksmų. O konkurencingumas priklauso nuo verslo aplinkos ir nuo verslo skatinimo. Bet kol kas priemonės neveikia taip, kaip norėtųsi“, – dėstė analitikė J.Rojaka.

Su šiais žodžiais sutiko ir S.Besagirskas. Pasak jo, blogiausia, kad Lietuvoje verslo sąlygos ganėtinai prastos, o aukštos energijos išteklių kainos ir biurokratija atbaido į Lietuvą norinčius ateiti ir gamyklas statyti investuotojus.

„Investicijos, kuriančios darbo vietas ir mokančios didelius mokesčius, galėtų padėti išspręsti ne tik šalies biudžeto deficito problemas, bet ir užtikrintų šalies stabilumą“, – pabrėžė S.Besigirskas.

Žyma: Andrius Šuminas

Jolita ŽVIRBLYTĖ, “Lietuvos žinių” žurnalistė

Bankams pradėjus iš probleminių klientų perimti NT, neramiai laukta, kaip finansines paslaugas teikiančios įstaigos jį valdys. Daug kas manė, kad siekdami atgauti pinigus bankai perimtą turtą nukainos ir taip sukels nemenką sumaištį rinkoje. Kiti sakė, kad perėmę turtą bankai lauks geresnių laikų jam parduoti ir iš žmonių nelaimės neva susikraus ne vieną pinigų maišą.

Šiuo metu vykstantis bankų perimto NT pardavimas tokią kryptį ir rodo – turtas perduodamas valdyti bankų antrinėms įmonėms, tretieji asmenys beveik neturi galimybių jo įsigyti dabartinėmis smukusios rinkos kainomis.

Rugpjūčio pradžioje organizuojamas dar vienas perimto NT pardavimo aukcionas, per jį bus parduodamas bendrovei „Swedbank lizingas“ priklausantis turtas. Nors didžioji dalis NT šalyje buvo parduodama su banko paskolomis, vis dėlto kai kurie bankų klientai butus ir komercines patalpas pirko išperkamąja nuoma. Tai reiškia, kad iškilę finansiniai sunkumai supaprastino bankų veiksmus perimant turtą, mat kol nesumokėtos visos įmokos, turtas priklauso ne asmeniui, o kredituojančiai bendrovei.

Kiti bankai siūlydami žmonėms kreditavimo produktus apie galimą turto perėmimą nemąstė ir šiuo metu skaičiuoja didesnius nuostolius, kurie auga vykdant paskolų restruktūrizavimą.

Jie saugo save

Pasak klubo „Pinigų srautas“ prezidento dr. Audriaus Dzikevičiaus, pastaruoju metu paplito praktika, kai komercinių bankų antrinės lizingo bendrovės organizuoja turimo NT, kuris jiems atitenka nutraukus to turto išpirkimo sutartis, pardavimo aukcionus. „Tokie aukcionai ypatingi tuo, kad nustatoma tam tikra NT kainos riba, kurios aukciono dalyviams nepasiekus tokią pačią kainą pasiūlo kita komercinio banko antrinė bendrovė, specialiai įsteigta probleminiam nekilnojamajam turtui valdyti. Kadangi dėl tokio nekilnojamojo turto kainų nustatymo mechanizmo turtas beveik nepatenka tretiesiems asmens, taip dirbtinai palaikomas tam tikras bankui priimtinas nekilnojamojo turto kainų lygis“, – LŽ dėstė A.Dzikevičius.

Pasak jo, palaikyti tam tikrą NT kainų lygį esą svarbu dėl specialiųjų atidėjinių, nes jie tiesiogiai priklauso nuo turto kainos, kurią tikimasi gauti ateityje. „Jei įvertintume bendrą komercinių bankų specialiųjų atidėjinių lygį, suvoktume, apie kokius didelius papildomus galimus komercinių bankų nuostolius kalbama, o jie pirmiausia susiję su Lietuvos banko nustatytų rodiklių vykdymu. Jų nevykdant gali būti stabdoma komercinio banko veikla. Tad bankai, kiek tik nuo jų priklauso, tiesiogiai suinteresuoti palaikyti tam tikrą įkeisto turto vertės lygį“, – įsitikinęs ekspertas.

A.Dzikevičiaus teigimu, dar mažesnės kainos paskatintų investicijas į NT, tačiau šių investicijų pridėtinė vertė abejotina, kol stagnuoja Lietuvos ekonomika.

Palaiko bankus

Šalyje veikiančių komercinių bankų priežiūrą vykdančiame Lietuvos banke LŽ pasidomėjus, kaip šios finansinės įstaigos sprendžia savo nuostolių, kurie skaičiuojami darant atidėjinius, mažinimo galimybes, atsakyta, kad tai susiję su griežtesnėmis bankų skolinimo sąlygomis.

„Komerciniai bankai teikia ne tokius rizikingus kreditus, stengiasi susigrąžinti anksčiau suteiktas rizikingas paskolas, t. y. mažinti rizikingų paskolų dalį suteiktų paskolų portfelyje. Pablogėjus paskolų kokybei (joms nuvertėjus) skolininkams gali būti siūloma parduoti turtą, skirtą paskoloms užtikrinti. Mat vertindami paskolas bankai paprastai laikosi konservatyvaus požiūrio į užtikrinimo priemonių vertę, todėl skolininkams jį pardavus gali būti gaunama didesnė suma, t. y. padengiama didesnė paskolos dalis“, – rašoma Lietuvos bankų Kredito įstaigų priežiūros departamento specialistų parengtame atsakyme.

LŽ teiginį, kad bankų perimto turto pardavimas jo nenukainojant yra tam tikro NT kainų lygio ir su tuo susijusių atidėjinių palaikymas, Lietuvos banko specialistai linkę vadinti bankų nuostolių mažinimo strategija.

„Esant dabartinei rinkos situacijai bankams nenaudinga skubėti parduoti įkeistą turtą. Ateityje atsigavus NT rinkai bankai gali perimtą turtą parduoti pelningiau ir taip sumažinti patirtus paskolų nuostolius. Ši bankų strategija neturėtų būti siejama su Lietuvos banko nustatytų veiklos riziką ribojančių normatyvų laikymusi ar atidėjinių lygio palaikymu. Atidėjiniai – bankų nuostoliai, ir bankams nenaudinga jų didinti ar palaikyti šiuo metu esamą jų lygį“, – rašoma atsakyme.

Skaičiuoja mažiau pelno

DnB NORD bankas neseniai skelbė per pirmąjį šių metų mėnesį patyręs 129,6 mln. litų nuostolių, jie susidarė per šį laiką klientams atlikus atidėjinių už 200 mln. litų. Tiesa, bankas gavo 70,4 mln. litų pelno, tačiau jis ištirpo.

Pasak DnB NORD banko Paskolų restruktūrizavimo departamento vadovo Olafo Martenso, pirmiausia su klientu, kuriam iškilo finansinių sunkumų vykdyti savo įsipareigojimus, mėginama ieškoti galimybių, kaip išvengti turto perėmimo scenarijaus. „Mano nuomone, turto perėmimas yra abipusis pralaimėjimas – tiek banko, tiek kliento. Lietuvos teisinė sistema šiuo atveju turi labai daug trūkumų, todėl tai ilgas ir sudėtingas procesas, neleidžiantis nei bankui, nei klientui gauti patenkinamo rezultato. Jeigu yra galimybė atkurti kliento mokumą ir pinigų srautus, atidėjinių sudarymas yra geresnis variantas. Bankas kaip finansinė institucija pirmiausia siekia atgauti savo paskolintus pinigus, o turto perėmimas ir pardavimas, jeigu tai pasirenkama kaip geriausias sprendimas, gali lemti turto nukainojimą. Taigi bankai nesiekia išlaikyti aukštos nekilnojamojo turto kainos, o klientas nenori likti su skola, todėl ieškoma sprendimų“, – LŽ pasakojo O.Martensas.

Pasak jo, kai kurie klientai, kuriems jau atlikti atidėjiniai, patys mėgina parduoti savo turtą ir tai yra jų sprendimas. „Sakyčiau, net labai protingas sprendimas, jeigu asmuo suvokia, kad ateityje negalės vykdyti savo finansinių įsipareigojimų“, – pažymi pašnekovas.

Žyma: Audrius Dzikevičius

Laidoje ‘Statybų TV’ klubo ‘Pinigų srautas’ prezidentas dr. Audrius Dzikevičius išsako nuomonę apie bankų politiką probleminių klientų atžvilgiu.

Žyma: Audrius Dzikevičius

2010-05-02
Klubo ‘Pinigų srautas’ prezidentas dr. Audrius Dzikevičius apžvelgia nekilnojamojo turto rinkos naujienas televizijos laidoje ‘Statybų TV’.

Žyma: Audrius Dzikevičius

2010-04-18
Klubo ‘Pinigų srautas’ prezidentas dr. Audrius Dzikevičius apžvelgia nekilnojamojo turto rinkos naujienas televizijos laidoje ‘Statybų TV’.

Žyma: Audrius Dzikevičius

Šiek tiek

Tomas Milašauskas, advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas ir partneris, sako, kad „šiek tiek perspektyviu“ dabar būtų galima vadinti vienintelį iš alternatyvių kreditavimo šaltinių – kai baigiant tam tikrus projektus dalyvautų finansiniai investuotojai. „Galima kalbėti apie partnerystę, apie fondus – institucinius ar privačius investuotojus, kurie sukauptas lėšas galėtų investuoti į vieną ar kitą finansinių sunkumų patiriantį projektą, tačiau tikėdamiesi iš to labai didelės grąžos“, – svarsto p. Milašauskas. Jis priduria, kad tikėtis vis dėlto vargu ar įmanoma artimiausiu metu, be to, šiuose procesuose veikiausiai turės dalyvauti ir finansinių sunkumų turinčius plėtotojus kreditavę bankai.
Audrius Dzikevičius, investuotojus ir nepriklausomus finansų analitikus vienijančio klubo „Pinigų srautas“ prezidentas, taip pat mano, kad vienintelė bent kiek reali alternatyva – įvairūs nekilnojamojo turto fondai:
„Galima bandyti suburti vietinių investuotojų bendruomenę, kurie tiki tam tikru projektu.“ Ponas Dzikevičius pripažįsta, kad apie įvairių nekilnojamojo turto fondų dalyvavimą plėtroje kalbama jau senokai, tačiau realių pavyzdžių rasti sunku. Pastaruoju metu pasigirsta ir vis daugiau šnekų apie specializuotus fondus, kurie ieškos į bėdą patekusių plėtotojų, tačiau ir čia nei vieno realaus pavyzdžio dar nėra.

Nepasimoka

Nekilnojamojo turto bendrovė, norėdama pritraukti lėšų tam tikram projektui plėtoti, gali išplatinti obligacijų ar išleisti akcijų emisiją, tačiau šiuo metu galvoti apie tokią alternatyvą – beveik kaip ir beviltiška. Ponas Dzikevičius sako, kad akcijų rinkoms krentant žemyn mąstyti apie akcijų emisiją – daugiau teorinė galimybė, o platinti obligacijas taip pat mažai veiksminga ir veikiausiai net neapsimokėtų, nes iš projekto plėtotojo būtų sunku uždirbti tiek, kad galėtų mokėti dabartines aukštas palūkanas. „Jau kalbant apie 15–20% metinių palūkanų, nerealu tikėtis, kad toks projektas atsipirks, tai tas pats, kas žaisti ruletę“, – sako jis. Vytautas Lapienis, UAB „Sklypas“ generalinis direktorius, pasakoja, kad pernai jie galvojo leisti akcijų emisiją ir taip pritraukti lėšų projektams finansuoti. „Turėjome tokią idėją, tačiau pamatėme, kad laikas nepalankus, mums to neapsimokėtų daryti ir tos minties atsisakėme“, – trumpai reziumuoja p. Lapienis.
Jo nuomonė sutampa su kitų specialistų: „Alternatyvūs kreditavimo būdai, kai nėra normalaus finansavimo iš bankų, nelabai realūs. Viskas priklauso nuo rinkos – koks skirtumas, kas investuoja – ar fondas, ar įmonė, ar bankas. Klausimas, ar jie pasitiki vienas kitu.“

Baimės akys plačios

Specialistai nelinksmai juokauja, kad šiuo metu ir įprastas nekilnojamojo turto finansavimo priemones – bankų paskolas – galima pavadinti alternatyva.
Audriaus Valatkevičiaus, UAB „Verdispar Project Development“ rinkodaros ir pardavimo direktoriaus, nuomone, kalbant apie bankų kreditavimą, egzistuoja ir psichologinių barjerų, tvyro per daug baimės ir nepasitikėjimo. „Turime nepradėtą statyti objektą ir labai stiprų jo nuomininką, kuris užima daugiau negu 70% ploto, ir tai šiandien bankams nėra pakankamas rodiklis, kad tą projektą finansuotų“, – pavyzdį iš bendrovės patirties pateikia p. Valatkevičius. Anot jo, iš pačių investuotojų, jau savomis lėšomis nusipirkusių projektui skirtą sklypą, bankas reikalauja 40% nuosavų lėšų statyboms. „Mus nerimą kelia tai, kad šokama nuo vieno kraštutinumo prie kito, nefinansuojami ir visiškai saugūs projektai. Dauguma atvejų toks požiūris susijęs su psichologiniais dalykais, baime ir apatija“, – apgailestauja p. Valatkevičius.

Žyma: Audrius Dzikevičius

LIETUVOS ŽINIOS Nr. 262 (11898), 2007 lapkričio 16 d.

Vilniuje, kitaip nei Rygoje ir Taline, nekilnojamojo turto kainos nuo metų pradžios pakilo dar 10-20 procentų.

Kaip LŽ sakė nepriklausomų analitikų klubo „Pinigų srautas“ prezidentas Darius Simanavičius, šiuo metu nekilnojamojo turto pasiūla pradeda didėti, nes butų perpardavinėtojus gąsdina padėtis gretimose valstybėse ir kai kurių analitikų perspėjimai dėl galimo kainų burbulo sprogimo. „Negalima kategoriškai teigti, jog padidėjus būsto pasiūlai nėra paklausos. Žmonės neperka butų taip masiškai kaip anksčiau, bet domisi, atidžiai stebi rinką. Pirkėjai tapo labai atsargūs“, – aiškino jis.

„Rinkai vėstant būsto kainos kuriam laikui gali sumažėti 5-10 procentų. Jeigu jos kristų dar labiau, visiškai nebūtų pasiūlos, niekam neapsimokėtų statyti. Nekilnojamojo turto kainų burbulas gali sprogti tik tada, kai būstas atpinga 30 proc. ar dar daugiau, bet beveik neįtikima, jog tai nutiks“, – kalbėjo bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Remigijus Pleteras.

Anot jo, pastebima, kad kuo labiau kyla kainos, tuo daugiau rinkoje atsiranda spekuliantų. O joms stabilizuojantis spekuliantų gerokai sumažėja.

Pigiausias būstas – Taline

Pažiūrėjus iš arčiau į Baltijos šalių nekilnojamojo turto žemėlapį, matyti ryškios tendencijos: pigiausias būstas – Taline, kiek brangesnis – Vilniuje, dar daugiau jis kainuoja Rygoje, o kaimynės Lenkijos sostinėje Varšuvoje – brangiausias.

Pasak R.Pletero, Estijoje naujos statybos būsto rinka labiausiai užpildyta. Čia kainos daugiausia krito dėl to, kad pirkėjai ėmė mažiau domėtis nelabai kokybiškais arba prastai išplėtotos infrastruktūros vietovėse esančiais butais ir namais. Sugriežtėjusi bankų paskolų politika ir padidėjęs naujos statybos būsto pasirinkimas, anot analitiko, lėmė gana smarkiai sumažėjusį susidomėjimą senos statybos būstais ir nebaigtais naujos statybos projektais.

Nors užsienio investuotojai Baltijos šalis mato kaip vieną vienetą, tai, kas vyksta Taline ar Rygoje, nebūtinai kartosis Vilniuje. Čia bendros tendencijos gali atsiliepti tik iš dalies.

Brango nenuspėjamai

Baltijos valstybių nekilnojamojo turo ekspertus šiais metais labiausiai stebino būsto vertės pokyčiai Vilniuje. Anot R.Pletero, prognozuotas 7-10 proc. kainų kilimas nepasitvirtino. „Jos šoktelėjo net iki 20 procentų. Tačiau džiugina, kad šis didėjimas buvo šiek tiek nuosaikesnis negu prieš porą metų. Varšuvoje kainos kilo nuo 5 iki 15 proc., Rygoje svyravo, bet liko tokios pat, o Taline krito

5-10 procentų“, – teigė bendrovės „Ober-Haus“ atstovas.

Naujos statybos būstų pasiūla Vilniuje pastaraisiais metais siekė 22 procentus. Anot „Ober-Haus“ analitikų, net 85 proc. šiemet sostinėje planuojamų baigti statyti būstų jau rezervuota arba parduota. Iš 7 tūkst. naujų butų, kuriuos ketinama pastatyti 2008 metais, rezervuota arba parduota 2100.

Kaina svarbesnė už kokybę

Nekilnojamojo turto pardavėjai pažymi, kad dauguma pirkėjų renkasi būstą nekreipdami dėmesio į jo kokybę ir vietą. Jiems svarbiausia – galutinė kaina. Priimtiniausi – nuo 250 iki 300 tūkst. kainuojantys butai, o populiariausi – ekonominės klasės, mažo ploto, naujos statybos namuose.

Atsižvelgdami į tai statytojai perplanuoja projektus į mažesnio ploto butus, kad didėjant statybos išlaidoms galėtų pasiūlyti klientui butą už tokią pat arba mažesnę kainą. Vidutinis naujos statybos buto plotas Vilniuje – 62 kvadratiniai metrai. Ankstesniais metais gyventojai rinkosi kiek didesnius būstus.

Tik 7 proc. pirkėjų nekilnojamąjį turtą perka iš nuosavo kapitalo, kiti savo lėšomis dengia pusę arba trečdalį būsto kainos, o 41 proc. naujakurių visą reikiamą sumą skolinasi iš bankų. Todėl, ekspertų teigimu, jei bankai griežčiau dalys paskolas, ko gero, smarkiai sumažės ir paklausa.

Kaip LŽ sakė banko „DnB NORD“ Mažmeninės bankininkystės departamento direktorius Raimondas Kutra, šis bankas ir anksčiau laikėsi gana konservatyvios būsto paskolų teikimo politikos. „Pasiūlėme klientams saugesnį skolinimosi būstui būdą, t. y. trečią kelią – be kintančių ir fiksuotų palūkanų. Imdamas būsto kreditą „Palūkanų lubos“ klientas išvengia sunkiai prognozuojamų palūkanų šuolių, nes nustatomos griežtos kintamų būsto kredito palūkanų ribos“, – dėstė jis.

„Hansabankas“ taip pat atidžiai stebi rinką, reaguoja į jos pokyčius ir peržiūri išduodamų paskolų kokybę. „Dėl pasikeitimų nekilnojamojo turto rinkoje šiek tiek atidžiau žiūrima į senos statybos būstų finansavimą, taip pat konservatyviau vertinamas paskolos ir įkeisto už paskolą turto santykis“, – sakė „Hansabanko“ Būsto departamento direktorė Žana Kovšova.

SEB Vilniaus bankas jau pakeitė minimalų pajamų dydį, kuris turi likti paskolą paėmusiems gyventojams. „Anksčiau paskola būdavo suteikiama, kai vienam šeimos nariui, sumokėjus paskolos ir palūkanų įmoką, likdavo ne mažiau kaip 500 litų. Dabar ši suma yra 625 litai. Kita būtina kredito suteikimo sąlyga – grąžinamos kredito įmokos suma neturi sudaryti daugiau kaip 40 proc. gyventojo pajamų“, – LŽ vardijo SEB Vilniaus banko grupės ryšių su žiniasklaida vadovas Arvydas Žilinskas.

Žyma: Darius Simanavičius

Ukrainoje gyvena apie 48 mln. gyventojų, šalis išsidėsčiosi tarp Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Makedonijos, ji ribojasi su Juodąją bei Azovo jūromis. Po oranžinės revoliucijos daugelio Lietuvos investuotojų dėmesį patraukė galimybės investuoti į perspektyvią Ukrainos nekilnojamojo turto rinką. Ober Haus pernai Kijeve atidarė savo biurą, per jį teikia tarpininkavimo paslaugas, todėl gana gerai pažįsta situaciją Kijevo nekilnojamojo turto rinkoje.

Įdomiausi nekilnojamojo turto rinkos segmentai yra Ukrainos sostinė Kijevas, kuriame realiai gyvena apie 4 mln. gyventojų, taip pat pajūris.

Kijeve yra didžiulis trūkumas modernių tiek komercinio, tiek ir gyvenamojo nekilnojamojo turto patalpų. Kijeve yra tik apie 500.000 kv.m. biurų, kai tuo tarpu Vilniuje yra virš 200.000 kv.m. Biurų nuomos kainos yra žymiai aukštesnės nei Vilniuje, žemiausios klasės biurų nuoma kainuoja 25-40 USD/kv.m. be PVM, aukščiausios – 50-70 USD/kv.m. be PVM.

Modernių prekybos centrų taip pat labai trūksta. Dažnai jau veikiantys prekybos centrai yra netinkamai suplanuoti, neturi vieningos koncepcijos.

Gyvenamųjų patalpų taip pat trūksta. Kijeve per metus pastatoma tik po 16.000 butų, kai tuo tarpu Vilniuje – jau po 5.500 butų į metus. Kijevo butų rinka iš karto „prarytų“ 3.000.000 kv.m. butų.

Iš esmės nekilnojamojo turto plėtros tempus pristabdo didelė korupcija bei didelės kreditų palūkanų normos (nuo 11 proc. metinių palūkanų). Kai kreditų palūkanos nukris prognozuojamas spartus nekilnojamojo turto paklausos bei kainų didėjimas. 2003 metais Kijeve ekonominės klasės butą buvo galima įsigyti už 600 USD/kv.m., dabar kainos pakilo iki 1.800 USD/kv.m. Naujos statybos butas geroje vietoje Kijeve kainuoja nuo 2.000 USD/kv.m.

Apibendrinant, Ukrainos nekilnojamojo turto rinka turi milžiniškas plėtros galimybes, todėl ten verta investuoti atsižvelgiant į numatomą tolesnį nekilnojamojo turto kainų augimą bei prisitaikant prie vietinių žmonių mentaliteto, didelio šešėlinės ekonomikos masto bei nerašytų korupcinių taisyklių.

Daugiau informacijos:

Klubo “Pinigų srautas” viceprezidentas

Dr. Audrius Dzikevičius